Norintiems pradėti verslą

Kiek save atsimenu, visada norėjau mokytis ir pažinti naują. Šis noras atvedė į vieną, paskui į kitą aukštojo mokslo įstaigą, sąlygojo įvairių specialybių įvaldymą ir naujų darbų ėmimąsi.

Anksčiau juokavau, kad priklausau „amžinų studentų“ kategorijai, lieku ištikima jai iki šiol, bet niekada neieškosiu proto valstybinėse aukštojo mokymosi įstaigose postsovietinėje erdvėje. Bet apie viską iš eilės...

Tai, kad mokytis reikia, mūsų šeimoje buvo savaime suprantama. Tačiau tėvų vykdomo profesinio orientavimo pastangos buvo padiktuotos ne tikru įsijautimu į mano asmeninius interesus ir polinkius, bet geriausiu noru užtikrinti atžalos materialinį aprūpinimą. Kito kelio tėvai nežinojo.

Skaičiusieji „Turtingas tėvas – vargšas tėvas“ įsivaizduoja, kaip gimdytojai linki gražiausios ateities primesdami savo stereotipus, pavyzdį ir gyvenimo būdą. Likimo ironija: po to, kai mano tėvai „ištekino“ dukrą už paklausios profesijos, patys pradėjo sėkmingą verslą, kuris gyvuoja lig šiol. Na, o tuomet priešaky buvo milijonų sovietinių žmonių pavyzdys: gyvenimo sėkmę lemia aukštojo išsilavinimo įgijimas.

Dabar mąstau, kodėl tėvų patarimas dėl studijų ir profesijos buvo toks, koks jis buvo? Greičiausiai, jie tiesiog nepasitikėjo mano jėgomis, baiminosi rizikos ir nežinomybės. Dėl to pasisakė už mažesnį blogį – „gauti bet kokį diplomą“ prieš perspektyvą „mirti badu“.

Pati, aišku, irgi nenorėjau badu mirt, todėl baigiau mokslus vienoje įstaigoje, vėliau įstojau studijuoti verslo vadybą Vilniaus Gedimino techniniame universitete. Čia ir prasidėjo daugiametė epopėja, įskiepijusi patvarų nepasitikėjimą aukštuoju mokslu.

Aukštąjį išsilavinimą iki tam tikro „prašviesėjimo“ momento laikiau pačiu geriausiu, kokybiškiausiu ir perspektyviausiu išsilavinimu. Žodis „aukštasis“ man buvo suvokiamas, kaip pats vertingiausias, suteikiantis pranašumą.

Reikia pastebėti, kad iš anų laukiamų „–iausių“, pranašumą visgi gavau. Įkūnytas melsvame kartono gabalėlyje vardu diplomas, tai buvo pranašumas prieš jo (diplomo) neturinčius ir tiek... Prieš daugumą turinčių aukštąjį išsilavinimą specialistų jokio pranašumo neišliko.

Vaizdingas studijuojančiųjų bruožas: didžioji dalis (išskyrus vieną kitą labai įslaptintą nuosavo verslo atvejį, apie kurį galbūt nežinojau) – įvairaus plauko samdomi darbuotojai. Aktyvūs ir santūrūs, lyderiai ir pilkos pelytės, drąsūs ir atsargūs – visi realizavosi svetimame, o ne savame versle.

O kodėl stojo į verslo vadybą? Iš esmės dėl diplomo ir papildomo pliusiuko siekiant karjeros (iš vadybininko asistento ar eilinio pardavėjo tapti vadybininku?). Vardan grožio šios priežastys dažnai buvo užmaskuojamos kokiais nors kilmingais asmeniniais tikslais (pvz.: noras tapti protingu, įgauti pagrindą gyvenime, pasijusti akademinės visuomenės dalimi).

Beje, kad nebūčiau apkaltinta vienašaliu monologu, susipažinkime su verslo vadybos studijų programos aprašu (VGTU). Ką gi ten žadama ir siekiama parengti? (pastaba – numeravimas mano).

„Pirmosios pakopos studijų programos skiriamos
(1) bendrai erudicijai ugdyti,
(2) teoriniams studijų krypties pagrindams perteikti ir
(3) profesiniams įgūdžiams, kurie būtini savarankiškam darbui, formuoti.“

Manau, bendrajai erudicijai ugdyti daug labiau tinka kryžiažodžių sprendimas. Yra žmonių, kurie tai mėgsta, be to, galima ir kokį prizą laimėti.

O taip, kas jau kas, bet teoriniai pagrindai buvo perteikti: vadovėlių, lekcijų konspektų, vadybinės literatūros, interneto šaltinių apstu. Nemokamai arba už žymiai mažesnius pinigus, negu kainuoja studijos, galima viską perskaityti.

Patvirtinu: buvo suformuotas labai geras profesinis įgūdis, būtinas savarankiškam darbui, - gebėjimas surasti informaciją. Jei ko prireikia atrasti iš verslo vadybos tematikos – ieškau internete arba kreipiuosi profesionalų konsultacijos. Ar tam reikėjo aukštojo išsilavinimo?

„Universitetinių studijų programos yra labiau orientuotos į universalųjį bendrąjį išsilavinimą, teorinį pasirengimą ir aukščiausio lygio profesinius gebėjimus.“

Skaitykit: universitetai ruošia gerus, erudituotus pašnekovus, gebančius pasisakyti visomis temomis. Žinančius kažką apie viską, bet nežinančius visko apie tai, ko mokosi.

Apie aukščiausio lygio profesinius gebėjimus paklausime darbdavių – ar taip jau jie graibsto naujai iškeptus „aukščiausio lygio profesionalus“?

„Studijų programa skirta rengti universitetinį vadybos ir verslo administravimo bakalauro lygio išsilavinimą turinčius plataus profilio specialistus, gebančius atlikti įvairias vadybos funkcijas kuriant ir plėtojant verslą šiuolaikiniam ūkiui būdingose srityse, administruoti įmones ir jų padalinius, pasirengusius savarankiškai priimti sprendimus.“

Kaip žinia, absolvento verslo kūrimas – tai išimtis, o ne taisyklė. Tik tuo atveju, jei ir be universiteto žmogus buvo pasiryžęs ar pradėjęs kurti savo verslą, jis jį sukurs. Sukurs lygiai taip pat, kaip būtų sukūręs be aukštųjų studijų. Dar neteko girdėti nei vieno atvejo, kad verslo pradžiai prireiktų aukštosios matematikos įrankių.

Kitas klausimas vėlgi verslo savininkams: kas patikės savo įmonę administruoti nepatyrusiam „plataus profilio specialistui“, pasirengusiam netgi savarankiškai priimti sprendimus? Nebent pasodins tokį prie transporto užsakymų arba popieriukus iš archyvo nešioti...

Išvada: ruošia universitetas visai ne tuos, ką deklaruoją, o ruošia skrupulingus samdomus darbuotojus, kuriems galima patikėti kruopštų, monotoninį darbą, nes jie įrodė savo pasirengimą tokiam darbui, metodiškai, keleto metų eigoje įkaldami sau į galvą formules, teorijas ir apibrėžimus bei stropiai lankydami nuobodžias lekcijas ir privalomus atsiskaitymus. Įrodė, kad gali būti gerais, paklusniais pavaldiniais ir bus dėkingi, jei tik duosi jiems darbo.

P.S. Verslo vadybos studijuojamieji dalykai ir mano įvertinimas, kiek jie naudingi būsimo verslo kūrimo atžvilgiu, o taip pat, ką ir kaip reikia studijuoti – kituose straipsniuose, sekite rubriką.