Norintiems pradėti verslą

Ar atsimenate jausmą, kai noriai mokėtės to, kas jums patinka? Kokio įkvėpimo tuomet buvote apimti ir kaip džiaugėtės pasiekimais? Gal tai buvo pirmos, savarankiškai perskaitytos frazės, naujo fotoaparato bandymas, o gal kompiuterinio žaidimo perpratimas. Nežinau, ką atsimenate savo konkrečiu atveju, bet spėju, kad besimokydami jums įdomių dalykų pamiršote viską aplinkui. Tikriausiai tuomet medžiojote tėvų rytinius laikraščius, visur su savimi nešiojotės fotoaparatą arba maigėte kompiuterio klavišus iki paryčių.

Kodėl gi mokantis kitų dalykų tekdavo prisiversti, nusirašinėti arba vengti atsiskaitymų (o dar vėliau pirkti diplominius darbus)?

Stebiu vaikus, neapkenčiančius mokyklos dienų, paauglius, kuriems rugsėjo pirmoji – gedulo data bei jaunus žmones, kurie, užuot rašę kursinį darbą, pasirinko dirbti fiziškai ir sumokėti mokslo darbų „specialistui“. Kur dingo jų noras mokytis ir atradimų džiaugsmas? Gražūs vadovėliai, pasitobulinę stažuotėse mokytojai, turiningos edukacinės programos, modernizuotos mokyklos... Daugelio vaikų tai nei kiek neveikia, todėl vis kyla mintis, kad gal pamiršta kažkas svarbaus?

Susimąstykime, kokios sąlygos būtinos tikram mokymuisi, o ne tik eilutės įrašymui į atestatą.

Visų pirma, ir tai LABAI svarbu – žinių poreikis arba motyvacija mokymuisi. Žinios turi būti REIKALINGOS. Tiek pat reikalingos, kaip žmogui, atsidūrusiam negyvenamoje saloje, reikalingas mokėjimas atskirti valgomas uogas nuo nevalgomų; kaip žmogui, ketinančiam perplaukti jūrą, reikalingas mokėjimas valdyti laivą. T.y. gyvybiškai reikalingos, norint pasiekti savo gyvenimo tikslų. Jei tavo gyvenimo užsiėmimas – programų kūrimas, savaime suprantama, kad būtina išmokti kompiuterinio raštingumo. O jeigu nutarei tapti geru veterinaru, būtinai teks studijuoti biologiją bei anatomiją.

Įprastas žinių brukimo, o ne žinių ištraukimo principas smarkiai iškraipo švietimo esmę. Seniai žinoma, kad bet koks mokymasis per prievartą, be vidinės motyvacijos, mažai efektyvus.

Deja, tenka konstatuoti, kad tradicinio švietimo procesas vadovaujasi ne asmens žinių poreikiu, o unifikuotu programų „sušėrimu“ visiems be išimties. Sunku įsivaizduoti kitokį švietimą? Danijos, Švedijos praktika paremta vaikų talentų atskleidimu ir mokymusi „pagal poreikį“, bet mums tai nė motais. Mes nenorime būti talentingais genijais, savo darbo asais, mes norime būti protingiausiais ir „išsilavinusiaisiais“ vidutiniokais...

Idėjos. Individualizuoti mokymosi programą, kad vaikas galėtų pasirinkti jį dominančius dalykus. Leisti pasirinkti mokymosi tempą ir gilinimosi lygį. Daryti dalyko prezentacijas – parodyti, ko mokinys galės pasiekti, jei išmoks.

Antra sąlyga būtina tikram mokymuisi – mokytojo vaidmuo. Tradicinis lietuviškas pedagogas nurodo moksleiviui ką, kaip ir kada mokytis. Jis stengiasi „išduoti“ kuo daugiau informacijos, neatsižvelgdamas į mokinio individualų suvokimą, psichologinę būseną bei ketinimus. Pedagogai moko vadovaudamiesi programa, o ne giliu ryšiu su mokiniu, todėl švietimo procesas daugiau panašus į dviejų automatų sąveiką nei į išmintingos ir bręstančios sielos sąlytį...

Esu įsitikinusi, kad kiekvienas jaučiate skirtumą tarp šiaip pedagogo ir tikro Mokytojo. Mokytojas iš didžiosios raidės daugiau koreguoja ir nukreipia nei dominuoja mokinio sąmonėje. Toks Mokytojas – draugas ir pagalbininkas, o ne autoritarinis despotas. Jei tradicinis mokytojas moko žinojimo, Mokytojas – suvokimo. Tikras Mokytojas neteikia žinių dėl pažymio, jis moko gauti rezultatą. Tikrų Mokytojų trūksta visur, ne tik Lietuvoje.

Idėjos. Leisti mokiniui rinktis mokytojus, o mokytojams atsisakyti nepasiruošusių, nemotyvuotų mokinių. Moksleivio krepšelis keliauja paskui moksleivį ir jo dalis atitenka geriausiems mokytojams premijų pavidalu.

Trečia sėkmingo mokymosi sąlyga – praktika, žinių pritaikymas ir panaudojimas gyvenime. Praktika – tiesos kriterijus, todėl tikrovės pažinimas priklauso nuo praktinės veiklos. Kaip pasakė rašytojas ir publicistas Bernardas Šo „vienintelis kelias, vedantis į pažinimą, - tai veikla.“

„Išmokti, suvokti“ – reiškia giliai apmąstyti, išgyventi, atrasti, pajausti, išbandyti ir gauti rezultatą. Jeigu į mokinio klausimą „KAM to reikia mokytis?“ atsakymas tėra: „tam, kad gautum gerą pažymį“, nebelieka nieko nuo tikro mokymo. O jei dar tų rezultatų kvintesencijos (brandos atestato) reikia laukti 10 metų, mokymosi esmė galutinai iškreipiama.

Psichologų nustatyta, kad ilgam atidedami rezultatai prarandą stimulą ir yra mažai efektyvūs. Tarp kitko, gal dėl to ir atsirado mokykloje būtinybė sukurti pakaitalą tikro, praktinio rezultato gavimui - pažymį. Ir pasimiršo visiškai, kad gyvenimas, darbdavys, rinka, klientai tikrina mus „moka-nemoka, sugeba-nesugeba“, o pažymių neprašo.

Idėjos. Pradėti mokyklinį mokslą nuo praktinės veiklos ir eigoje aiškintis, kas neaišku. Taikyti klaidų ir bandymų būdą. Mokymosi sesijas organizuoti „veiksmo laukuose“: gamtos – gamtoje, informatikos – IT įmonėse, literatūros – svečiuose pas rašytojus ir t.t. Pažymius pakeisti kaupiamais balais, gaunamais už projektų įgyvendinimą.

Jau seniai geriausi pasaulio lektoriai ir mokytojai kalba: technologijų amžių pakeitė informacijos amžius, specialistų darbą keičia informacinės technologijos, diplomuotų specialistų laikas keičiasi į kūrėjų ir talentų laiką. Kaip mums gauti kūrėjų ir talentų? Karvedys fon Bismarkas esą pasakęs, kad "karus laimi ne generolai, o mokyklos mokytojai ir parapijos dvasininkai". Manau, nuo to ir verta pradėti – nuo švietimo ir dvasingumo. Jei neužauginsime tų, kurie „laimės karą“ dabar, tai ateityje teliksime braškių plantacijų darbo jėgos tiekėju Europai.