Kodėl gyvenime pirmauja "trejetukininkai"
2009-06-05 — Inga Verterė
Gyvenime pirmauja "trejetukininkai". Ir tai ne pavieniai atvejai, o tendencija. Būdinga tendencija! Nesislapstykime nuo galbūt kažkam nemalonaus ar žeidžiančio savimeilę, bet akivaizdaus fakto, kad versle ir apskritai gyvenime sekasi kaip tik tiems žmonėms, kurie nepirmavo mokykloje ar universitete.
Kartoju! Socialiniame gyvenime pirmauja „trejetukininkai“, rečiau „ketvertukininkai“ ir labai retai “pirmūnai“.
Bet kuri gi sritis sekasi „pirmūnams“?
O „pirmūnams“ sekasi etatinio samdomo darbo pirmenybėse. Darbo kam? Teisingai! Buvusiems „trejetukininkams“, kurie kažkodėl daug lengviau kuria savo verslą, sprendžia asmenines problemas ir apskritai daugiau adaptuoti gyvenime.
Jau čia, samdomajam darbe, „pirmūnams“ nėra lygiųjų! Paklusnūs, disciplinuoti, lengvai valdomi, kuklių troškimų, atsargūs, bijantys pridaryti klaidų, pasiruošę dirbti vardan algos ir stabilumo... Idealūs samdomi darbuotojai. Idealūs vykdytojai! Idealūs svetimos valios vykdymo įrankiai.
Daugelis žmonių, svajojančių pradėti verslą, jo nepradeda dėl baimės, kad „nieko nesigaus“. Ką aš galėčiau jiems atsakyti? Kas Jūs tokie, mano draugai, kad iš pirmo karto viskas pasisektų? Ar Jūs kokie Dievai?! Ne, Jūs ne Dievai, todėl niekas Jums iš pirmo karto nepasiseks. Šitą aš Jums pažadu!
Bet kodėl sekasi „trejetukininkams“?
Yra keletas susijusių aplinkybių. Pirma, „trejetukininkai“ niekada nedaro mokykloje to, kas jiems neįdomu, nepaisant mokytojo įtikinėjimų, kad tai svarbu ir reikalinga. Kaip tai vertinti? Aš manau, jie šaunuoliai! Jokio dalyko nei išmokti, nei suprasti neįmanoma, jeigu jis tau iš esmės neįdomus. O viskas iš eilės dominti negali!
VISKAS IŠ EILĖS, KO MOKO MOKYKLOJE, NEGALI BŪTI ĮDOMU.
Giliai domėtis viskuo ir visur pasiekti švietimo aukštumų tiesiog neįmanoma. Neįmanoma būti tūkstantrankiu Šiva, nes neaišku, kuo apskritai užsiimti?
Toliau, po mokyklos ar aukštesniosios, „pirmūnas“ nežino, kuo jam užsiimti gyvenime – jam įdomu viskas, bet niekas konkrečiai. Tokie žmonės neįsivaizduoja, kuo gi jiems užsiimti gyvenime, nesuvokia savo unikalumo. Todėl belieka daryti tik tą, ką kiti sako – dirbti samdomą darbą.
„Pirmūnai“, gaunantys aukščiausius balus iš visų dalykų, faktiškai prievartauja save... Dėl ko? Dėl tėvų ir mokytojų pagyrimo. Jau čia, mokykloje, prasideda „samdomo darbuotojo psichologijos“ formavimas.
Elgesio psichologijoje žinomas paprastas eksperimentas. Tris šuniukų grupes „auklėjo“ skirtingai. Pirmą grupę auklėjo griežtai ir šiurkščiai, antrą – meiliai ir švelniai, o trečią – ir taip, ir anaip. Eksperimentas parodė, kad labiausiai prisirišo prie savo auklėtojų šuniukai iš trečios grupės.
Botago ir meduolio politika!
Būtent ja remiasi tradicinis švietimas. Toks mokymas „glosto galvelę“ už teisingus atsakymus ir baudžia už neteisingus, darydamas mokinį vis labiau bijančiu klaidų ir sudėtingų situacijų, o svarbiausia – priklausomu nuo mokytojų.
Toks mokinys orientuotas į tai, kad visada turi būti teisus, visada gauti „penketą“, tuo metu, kai mastymo „kūrybiškumas“, „originalumas“, „įvairumas“ automatiškai slopinami pačios švietimo sistemos.
Koks pedagogas užsiims su gabiu mokiniu, tuo labiau nemokamai? Jis geriau „trejetukininkus“ „varinės“. Tai kitas principas, kuriuo remiasi tradicinė švietimo sistema – suvienodinimas!
O ar žinote, kodėl „nestandartiškumas“ slopinamas? Todėl, kad „originalumo“ NEĮMANOMA ĮVERTINTI.
Netikite? Tada pabandykite sulyginti dviejų jūsų mėgstamų poetų kūrybą. Parašykite jiems pažymius už jų kūrybinį darbą. Sulyginote? Kam „penki“? Kam „keturi“? Ar abiem „penki“? O jums neatrodo, kad poetų įvertinimas ir lyginimas – tuščias ir kvailas užsiėmimas? Jie tiesiog skirtingi! Ir jų kūrybos palyginimas tiesiog neįmanomas, todėl, kad nėra jokių kriterijų tokiam vertinimui.
Tradicinis švietimas – tai asmenybės prievarta. Tokia jo sandara – nieko nepadarysi. Net jeigu koks nors vienas pedagogas pabandys savo pastangom kažką pakeisti, tai nekeičia esmės. Sistema taip sudaryta – ji orientuoja besimokančius į pažymį, atestatą, diplomą... Ir viskas! Nors tu ką, kitaip sistema veikti negali. Nuo atskirų Mokytojų niekas nepriklauso.
Bet jeigu tradicinė švietimo sistema orientuotų besimokantį į kitką, į „normalų“, „žmogišką“ rezultatą – asmeninių pajamų dydį, kūrybinį produktą, tam tikrą gebėjimą ir pan., tai ji dabartiniu pavidalu tiesiog žlugtų. Suirtų dėl neefektyvumo ir nereikalingumo.
Reikėtų iš esmės keisti pedagogų motyvaciją. Pavyzdžiui, tegul ekonomikos dėstytojas tam tikrą laiką gautų procentą nuo savo mokinio asmeninių pajamų. Tada ir pamatysime mūsų pedagogų sugebėjimus! Beje, žinau pavyzdžių, kai Italijos vokalo pedagogai moko panašiom sąlygom. Pedagogas jus mokina ir įsipareigoja organizuoti keletą aukšto lygio koncertų. Už tai jis gauna procentą nuo jūsų būsimų kontraktų.
Matote, viskas paprasta ir teisinga!
“Trejetukininkai” tradicinėje švietimo sistemoje visaip stengiasi išvengti moralinės prievartos, automatinio žinių įbrukimo, priverstinio apmokymo ir t.t. Jie iš visų jėgų stengiasi „išeiti“ iš „meduolio ir botago“ sistemos, nepaisyti jos taisyklių... Tokiu būdu jie gelbėja savo valios potencialą ir psichologinį savarankiškumą, kurie vėliau padeda pirmauti gyvenime ir versle.
„Pirmūnai“ mokosi puikiai, tačiau visiškai praranda veiklumo autonomiją. Dabar jiems nuolat reikia „auklėtojo“, be kurio jie jau nebegali.
Autorius Sergej Kovaliov, šaltinis http://kovalev-blog.ru/comment_1136925328.html
2010 © Visos teisės saugomos. Svetainės taisyklės | Susisiekti | Techninis sprendimas | 
Komentarai
teisingai surasyta..!
teisingai surasyta..!
Pritariu, kad švietimo
Pritariu, kad švietimo sistema veikia pagal botago ir meduolio principą ir tai nėra gerai. Tai slopina žmogaus savarankiškumą ir skatina jį būti paklusniu. Tačiau tai nereiškia, kad reikia maištauti ir nepaklusti viskam, kas sakoma mokykloje ar universitete, užsimerkti prieš visus mokomus dalykus ir sakyti, kad tai neįdomu.
Kiekvienas mokslas gali būti įdomus, jei tik pasistengsi, kad jis būtų įdomus, skaitysi ne dėl to, kad liepė dėstytojas, o todėl, kad galbūt prie to mokslo dirbo begalė žmonių, todėl, kad tai jiems buvo įdomu. Tai gali tapti įdomu ir tau. Jeigu taip neatsitiks, mokslą mesi, o jei patiks, pasisemsi naujų žinių, o žinios dar niekam, manau, nepakenkė. Tie patys verslininkai ar šiaip sėkmingi žmonės yra tikrai protingi ir išsilavinę. Taigi, mano nuomone, mokytis reikia tik tai kas įdomu, tačiau įdomių dalykų reikia ieškoti.
Ar tikrai taip?
Yra tiesos jusu komentare, Kostai. Bet as megstu uzsiduoti kalusimu "Ar tikrai taip?" Siuo atveju irgi. Ar tikrai jus motyvuotu mokslui tas faktas, kad "prie to mokslo dirbo begalė žmonių, todėl, kad tai jiems buvo įdomu"? Mane nemotyvuotu...
Švietimas yra labiausiai pasaulyje atsiliekanti šaka
Labai šaunus straipsnis. labai svarbus ir aktualus klausimas išgvildentas. Gaila, kad tai pamatome mes, o ne tie kas tūrėtų (švietimo ministerija ir jos atstovai). Patiko ta mintis dėl mokytojų motyvavimo (kol kas pats mąstydamas šia tema, tai genialiai nebuvau sumąstęs, p.s. kaip sakoma - genialu, tai kas paprasta). Kostai, pritariu, kad reikia mokytis to kas patinka (va kodėl mečiau telekomunikacijų studijas ir pradėjau studijuoti savarankiškai marketingą).
Inga pritariu ir dėl motyvavimo, kad žinojimas jog kažkas sunkiaiprie kažko dirbo, kad apie tai galėtum skaityti motyvacijos skaitymui nesuteikia. Pagrindinė problema ir yra ta, kad universitetose ar mokyklose pateikiama, ne svarbiausieji dalykai, bei pats pateikimo būdas yra apsenęs ir visiškai neveiksmingas. Nėra galimybės rinktis, ką nori išmokti o ko ne, nes juk "tokia tvarka". Švietimo ministerija matomai tikrai nebenori varginti "senų" galvų ir išmastyti kaip čia taip įvertinti reiktų mokinį, kuris yra kūribiškas, unikalus ir kuris neįtelpa į standartinius rėmus.
šypsausi:):):)
Šypsausi.
Nes vidurinėje mokykloje aš buvau pirmūnė. Ir studijas baigiau labai gerais pažymiais. 
Tačiau... vidurinėje buvau tokia paklusni 
, kad neretai šalia geriausių įvertinimų už žinias turėjau ir vieną nepatenkinamą - už elgesį:), mat buvau taip lengvai valdoma 
, jog vis tekdavo drauge su tėvais lankytis direktoriaus kabinete "ant kilimėlio"... 
Chemijos mokytoja mane beveik kiekvieną pamoką kviesdavo atsakinėti (tikriausiai dėl to šį dalyką išties puikiai išmokau
), prieš tai apšaukusi, jog esu pernelyg emocionali ir kalbuosi, vos tik įžengusi į klasę...
Bet aš visai nekalbėdavausi 
, o tik pasakydavau draugams, ko jie teiraudavosi nežinodami. 
Kartą, menu, vos įėjusi į klasę ir apsidairiusi, ar mokytoja dar užsiėmusi savais reikalais, draugams nuoširdžiai pasakiau: "Chebra, šiandien nekalbinkit - tyliu kaip žuvis". Ir ką jūs manot? Iš karto išvydau perkreiptą mokytojos grimasą: "Tu ką?! Ir vėl kalbi?!!!" 
Tada mane išvijo iš klasės...
Et, tie mieli prisiminimai... Kodėl mieli? Todėl, kad nedaug laiko praėjus, šios puikios mokytojos kabinete su berniukais paslėpėme pulkelį žavių pelyčių... O spėkit, ko ji labiausiai bijo ir bijojo?
:)
Tačiau jeigu aš nebūčiau buvusi viskuo besidominti pirmūnė, tai blogai besimokantys berniukai tada nebūtų žinoję, kaip lengviausiai galima nustebinti mūsų mylimą chemijos mokytoją. 
Jos stipriąsias ir silpnąsias vietas, pasigirsiu, sužinojau siuvimo būrelyje - na juk buvau viskuo besidominti pirmūnė.
Beje, praėjus maždaug savaitei po pelyčių užveisimo chemikės kabinete, mano žinios ir vėl pasitarnavo: šį kartą klasiokams pasufleravau, kiek ir ko dėti, darant chemijos bandymą - žinokit, taip puikiai pavyko, kad net direktorius bandymu susidomėjo.
Sekėsi man ir istorija. Ir kaip galėjo nesisekti?! Juk manyje augo moteris - na ta, su kukliais troškimais;). Čia gal biškį ne į temą, tačiau tuo metu man nerealiai gražus atrodė kunigaikštis Kęstutis. Jei atvirai, perskaičiau ne vieną istorijos vadovėlį ir ne tik, kad tik kažką daugiau apie tą Kęstutį sužinočiau. Tačiau, neslėpsiu, vienos istorikės rūstybę vis tiek užsitraukiau. Aišku, ji buvo už mane vyresnė, nes vis dėlto jau mokytoja, tad mūsų skoniai stipriai skyrėsi. Vienos pamokos pradžioje ji prišoko prie mudviejų su drauge, nutėškė ant stalo kažkokią knygą su ant viršelio nupieštais stulpais ir išrėžė: "Merginos, parsineškit namo šitą knygą, perskaitykit, o paskui atneškit kitiems - mes būsim gediminaičiai!" Mano žandikaulis taip ir atvėpo... Juk kaip galėjau įsipareigoti kažkokiam Gediminui, jei mano širdyje buvo tik Kęstutis?! Žodžiu, nejaučiau, kaip nesusilaikiau ir išpoškinau: "Na nieko sau - aš pasitariau, ir mes nusprendėm!" Pasipiktinusi demonstratyviai padėjau knygą mokytojai ant stalo: "Gediminaite aš nebūsiu, tad duokit paskaityti kam nors kitam!" Bet, o, juoke, niekas netroško tos knygos imti - juk jei net pirmūnė neima, tai ar verta prasidėti kitiems?
Štai nuo tada ir istoriją atsakinėdavau panašiai taip pat dažnai, kaip ir chemiją. Bet gal ir gerai - vis šį tą atsimenu, kartais praverčia.
Et, apie mokslo laikus galėčiau pasakoti ir pasakoti..., bet pabūsiu atsargi, kad neprivelčiau klaidų (juk toli gražu jau ne visus iškrėstus pokštus gerai pamenu) - kaip buvusiai pirmūnei, tai tik pridarytų gėdos. Be to, nesu tikra, ar po to jausčiausi stabiliai. Todėl visiems disciplinuotiems ir nedisciplinuotiems išsakysiu pagrindinę savo mintį - esmė tikrai ne pažymiuose ir ne patarlėje: "Kvailiams sekasi".
Versle visiškas kvailys gali būti tiek trejetukininkas, tiek pirmūnas, mat gauti gerą pažymį galima ir už atmintinai išmoktą teoriją, kai tuo tarpu verslas, visų pirma, yra praktika. Ir dar pasakysiu, kodėl jau nesu samdoma darbuotoja, nors buvau pirmūnė - štai todėl, kad nebenoriu dirbti buvusiems trejetukininkams. 
Smagi istorija :)
Gal galėtumėte daugiau papasakoti, kaip sekasi praktikoje? Kokioje sferoje Jūs verčiatės? Ką savarankiškai dirbate?
Jeigu Jums buvo mokykloje viskas iš eilės įdomu, kas lėmė dabartinės veiklos pasirinkimą? Kaip išgryninote savo prioritetus?
Kęstutis buvo iš Gediminaičių
Kęstutis buvo iš Gediminaičių dinastijos
Idomus komentarai... Man
Idomus komentarai... Man atrodo verslas yra labi platus dalykas: vieni daro versla kurybos (t.y. kuria kazka naujo); kiti is prekybos (sukurta pardavineja); ketvirti is to, kad nieko nedaro (jiems moka pinigus, kad nekonkuruotu), etc... Apskritai, manau, kad vistiek busime visi tokie, kokiais esame ar kokias save padareme.... Negi si straipsni perskaites vaikas mokykloje tycia mokinsis trejetukais ir tikesis, kad jam ateity seksis... Nemanau. Nors gal. Tik nezinau, ar siuo atveju suveiks tendencija
Manau sekasi tiems, kas pajaucia savo potenciala ir jis isnaudoja pagal savo vizija, tada, nepriklausomai nuo masteliu, jam sekasi tiek materialiame pasaulyje tiek ir psichologiskai, savijautos prasme. Neturintis potencialo mokytis, galbut ji turi kazkur kitur... Pvz. uzdarumas, tam tikrose verslo srityse yra aukso gysla. daug zmoniu nemokantys tiesiog laikyti liezuvio uz dantu, tam tikrame versle nieko nepasiems, o kitame - gali labai daug pasiekti.
. Kiek esu visko veikes, manau, kad sekme dar atnesa suvokimas, kad i visas kelnes neisoksi, ir idomu viskas nebus, tiesiog... Manau, kad jei jieskome verslo sekmes, reikia daryti tai ka reik daryti, o jei kalbame apie sekme savijautos ir asmeninio zingeidumo patenkino sekmes, tada daryti reikia tai, kas idomu, bet tikrai tai nereiskia, kad busime sekmingi versle.... Zodziu... einu dirbti... 
Sorry, jei ne i tema cia kazka uzmeciau 
bet uzkliuvo sis neblogas str.
O tai, kad darymas to, kas idomu, atnesa sekme, nemanau, kad yra gryna tiesa. Nes idomu, gali buti labai daug kas, ir tikrai, reikia buti kvailiu, kad pasakyti sau, jog neidomu kazkas. Apskritai, ka reiskia zodis "idomu" skirtingu zmoniu galvose. t.y. kaip jis suindeksuotas. Ar tai "tiesiog idomu ir suskelia susidomejima", ar tai sukelia dar kazkokias emocijas, prasme... vislti pasiteninti suzinojus... manau, kad viskas idomu daugiau maziau, kitaip sakant, viskas turi savo virtuve, kuri turi savo turini, sudetinguma, taisykles, etc... ir tai yra savotiskai idomu, t.y. matyti kazkokio verslo sudeti yra is principo idomu, smalsu
"Negi si straipsni perskaites
"Negi si straipsni perskaites vaikas mokykloje tycia mokinsis trejetukais ir tikesis, kad jam ateity seksis..." geras pastebėjimas
. Tikrai, nemanau, kad tycia mokinsis trejetukais. Juk pagrindinis žodis šioje temoje ne balų skaičius, bet automatiško ir suvienodinto mokymosi nuo mažų dienų vengimas.
Gal ir nėra stipraus dėsningumo "trejetukai - sėkmė", bet, manau, žmonės, kuriems nelabai sekėsi mokykloje, labiau užsigrudinę ir lengviau priima nesėkmes, mažiau stresuoja.
Dėl įdomumo savokos. Matau labai svarbų įdomumo kriterijų - tai visiškas įsitraukimas į veiklą. Įdomų filmą mes žiūrime nieko negirdint aplinkui. Įdomų žaidimą galime žaisti nevalgius pusę dienos. Įdomų darbą dirbame net jeigu jis kol kas ne toks pelningas, kokio norėtumėm. Ir galu gale veikla, kurį mums sukelia gilų susidomėjimą, duoda rezultatą - pripažinimą, materialinį atsaką.
Ačiū, kad skyrėte laiko.
"Sulaužyti taisyklę gali tik
"Sulaužyti taisyklę gali tik tada, kai puikiai ją žinai."
Rašyti atsakymą