Norintiems pradėti verslą

Lyginant du variantus – karjerą ir verslą, galbūt nė vieno iš jų pirmenybė neatrodo akivaizdi. Na, ką gi, išsiaiškinkime.
Iš pradžių – kuo jie panašūs. Viduriniosios grandies vadovas, kaip ir 80% smulkiųjų verslininkų, gauna tapačias pajamas. Taip, nesistebėkite šia informacija, kad ir kaip ji jus glumintų.
Dar. Ir vienas, ir kitas nėra nepriklausomi žmonės – vienas priklauso nuo vadovybės, kitas - ne mažiau priklausomas nuo rinkos, valstybės reguliavimo, net klientų. Tiesa, darbe priklausomybė nuo vadovo yra tiesioginė (tai numatyta darbo įstatymuose), o versle priklausomybė nuo rinkos – netiesioginė, su didele erdve manevrams. Tuo panašumai baigiasi ir prasideda skirtumai.

Versle yra viena labai reikšminga savybė – jis sukuria vertę. Jį galima parduoti. Pabandykite parduoti savo pareigas! Aš neatmetu varianto, kad pareigos parduodamos, bet jas parduoda ne tie, kurie tas pareigas užima. Tai yra, toks aktyvas, kaip „pareigos“ neegzistuoja.

Žiūrėkime toliau. Verslininko laisvės lygis daug aukštesnis. Jis gali sau skirti daug daugiau laiko nei samdomas direktorius ar valdininkas. O laikas – neatstatomas resursas. Sveikatą galima pataisyti, pinigus susigrąžinti, o štai laiko atgal nepasuksi. Kaip svarsto daugelis – mes pirmiausia užsidirbsime, o paskui naudosimės. Bet, sutikite, tai abejotinas malonumas, pavyzdžiui, keliauti po pasaulį 60-ies metų. O su amžiumi kai kurie dalykai tampa visai nepasiekiami. „Vėliau“ jie gali būti jau nebereikalingi. Mes gyvename dabar! Taigi, pagrindinis laisvių varžytojas – tai net ne pinigai, o laikas. Darbdavys perka jūsų laiką ir nė už ką jo neperleis. Sprendimas yra verslo lygmenyje.

Įtaka rezultatui. Verslas vystosi pagal „sveikesnes“ taisykles, ir jūs patys įtakojate rezultatą. Karjera, kaip taisyklė, priklauso nuo organizacijos konjunktūros. Paprastai ten yra giminystės ryšiai, pataikavimas, mokėjimas įtikti. Neretai galima matyti, kaip „priešpensinis“ vadovas užsiėmęs savo pozicijų apsauga ar primityviu troškimu „susikrauti turtus“. Natūralu, kad tokia padėtis automatiškai įperša šiuos metodus visiems darbuotojams. Daugelis savo organizacijos kitaip, kaip „durnanamis“ nevadina.

Dar vienas skirtumas. „Įėjimas“ į verslą paprastai daug brangesnis nei į darbą. Įėjimą į verslą riboja įstatinis kapitalas ir įmokos už licencijas. „Darbo“ atveju tai galima palyginti su profesinio išsilavinimo apmokėjimu, o išsilavinimą pagal konstituciją valstybė suteikia nemokamai (kartais ).
Reikia turėti omenyje, kad įėjimas į verslą gali „brangti“. Stambusis verslas siekia tapti monopolija, todėl smulkiajam verslui gyvenimas tampa sudėtingesniu. Pavyzdžiui, licencijavimo įstatymo pakeitimas paprasčiausiai išmeta iš rinkos daug smulkių kompanijų.

Neliečiau čia tokių labiau psichologinių skirtumų, kaip kūrybingumas, monotoniškumas, motyvacija ir pan. Daugiau apie jas skaitykite naujienlaiškyje "Darbo ir verslo skirtumai".