Gavusi skaitytojo pastabą:
„Kažkaip keista, jog klausimas apie profesiją, būdą užsidirbti, darbą („Ar aš noriu pradėti ir vystyti nuosavą pelningą ir naudingą visuomenei verslą?“) tapatinamas su gyvenimu (c. Aš nežinau, ko noriu gyvenime). Mat gyvenimas nelygu darbas, ar ne? Bet į gyvenimą įeina ir darbas. Taigi tai svarbu.“ pamaniau, kad verta pasigilinti į šią temą.
„Kas yra gyvenimas?“ tai amžinas klausimas apie gyvenimo prasmę.
Gyvenimo prasmės samprata – esminis asmenybės nugyvento amžiaus ir pasiektų rezultatų atitikimo pirminiams tikslams įvertinimas, gyvenimo esmės ir krypties apibūdinimas, savo paskirties pasaulyje suvokimas.
Kaip daugumoje filosofijos krypčių, taip ir psichologijoje gyvenimo prasmės klausimas nagrinėjamas kaip žmogaus poveikis supančiai tikrovei.
Ar gali žmogus paveikti supančią realybę kitaip, negu savo veiksmais ir veikimu? Gyvendami mes vienaip ar kitaip veikiame, išreiškiame aktyvumą. S.L.Rubinštein, filosofas, vienas iš veiklos psichologijos pradininkų teigė: „Besiformuodami veikloje psichika ir sąmonė veikloje, elgsenoje ir pasireiškia. Veikla ir sąmonė sudaro organišką visumą – ne tapatybę, bet vienybę“.
Ką bedarytumėme, žmogaus veikla turi vienokią ar kitokią visuomeninę reikšmę. Net jei individas siekia tik asmeninių tikslų, vis tiek objektyvūs jo veiklos rezultatai teigiamai arba neigiamai paveiks visuomenę. Taigi, kiekvienas iš mūsų yra tiek visuomenės kūrinys, tiek jos kūrėjas.
Užsiimdama įvairiomis veiklomis: žaidimu, mokymusi, darbu, kūryba - vystosi asmenybė. Neįmanoma gimti arba nei iš šio, nei iš to tapti mokslininku, verslininku, menininku. Jais ne gimstama, bet tampama vykdant tam tikras veiklas, besipraktikuojant.
Pateikdama svetainėje klausimą apie gyvenimo planus, norėjau apsiriboti vien visuomenei naudinga veikla, nes įsitikinau, kad tik ja galima įvertinti asmenybės potencialą. Mat, mane labiausiai domina asmenybės, siekiančios pasireikšti socialiai, kurti vertę, o ne vien savo darže tvarkytis.
Neatsitiktinai norint apibūdinti, įvertinti žmogų, jo asmenybę ir statusą bei suprasti, kas jis toks, reikia žinoti „ką jis veikia gyvenime?“, „kokiai pagrindinei veiklai skiria daugiausiai savo laiko?“.
Išanalizuokite save ir aplinkinius atsakydami į šiuos klausimus. Garantuoju, gausite netikėtas įžvalgas. Kodėl netikėtas? Todėl, kad gana dažnai savęs suvokimas ir manymas apie savo vaidmenį skiriasi nuo tikrovės. Pakartosiu: žmogų tiksliausiai apibūdina tai, kam jis skiria daugiausiai savo gyvenimo laiko.
Sutikite, kad asmuo, pozicijonuojantis save kaip „moteris“, skiria daugiausiai laiko gražinimuisi, bendravimui, meilei, seksui, rūpesčiui? „Aš esu mama/tėvas“, - atsakys asmuo, skiriantis daugiausiai laiko rūpinimuisi vaiku, jo auklėjimui, lavinimui, maitinimui, žaidimui. Suprantama, kad moteris, dešimt valandų skirianti darbui ir 40 minučių – vaikams, neturėtų pozicijonuotis, visų pirmą, kaip „mama“, net jeigu pagimdė 10 vaikų. Ji šiuo gyvenimo laikotarpiu yra „darbuotoja“.
Po to, kai nustatysite savo dabartinę poziciją gyvenime, labai įdomu susimąstyti apie tai, kuo noriu būti? Galbūt turite dar neišreikštų pomėgių, nepatirtų įspūdžių? O gal norėtumėte pereiti iš vienos kategorijos į kitą?
Pirmas dalykas, ką reikėtų padaryti – pradėti skirti daugiau laiko naujiems prioritetams. Na, pavyzdžiui, jei norėtumėte sukurti verslą, derėtų daugiausiai laiko skirti verslo ryšių užmezgimui, klientų paieškai, deryboms, rinkos analizei.
Suprantama, jei Jūsų dienos bėga vykdant pareigas ir besigilinant į profesijos specifiką samdomame darbe, tikimybė, kad pradėsite savo verslą labai maža. Beje, kai kuriems žmonėms pavyksta pradėti verslą dirbant kitam, tačiau iš praktikos žinau, kad tai nelengva.
Ir taip prieiname prie kitos svarbios išvados: lengviau iš karto pradėti dirbti (veikti) savarankiškai, negu įprasti būti pavaldiniu, o po to persiorientuoti į verslą. Ši išvada aktuali mano korespondentui, nes jis jaunas, renkasi kelią ir jo gyvenimo laiko resursas kol kas pakankamai didelis. Ką jis su juo veiks..?
Pabaigoje noriu pasiteirauti, kaip Jūs manote, kokių yra kitų alternatyvų, kuriose žmonės atranda gyvenimo prasmę?
Komentarai
atsakymas
Visų pirma, dėkui, kad įsigilinot. Gal čia linkstam link filosofijos, bet manau klydau, sakydamas, kad į gyvenimą įeina darbas. (Taip, įeina, bet gali ir privalo neįeiti.) Paaiškinsiu. Tokie žmonės kaip S.Jobs ar B.Gates turbūt niekada nedirbo. Manau sutiks daugelis. Kompai buvo ir yra jų hobis, ne darbas. Ir tokių žmonių pilna... rašytojai gyvenantys iš honoraro, dailininkai, muzikantai ir t.t. Ir žinoma kaip sakėte, norint pasiekti aukštumas kokioje srityje, turi ją mylėti. Tada ir mokymasis neša džiaugsmą, ir darbas tampa veikla, ir t.t.
Kas yra gyvenimas? Poreikių tenkinimas? Skamba nekaip, bet... tai nėra blogai. Poreikis gyventi dvasiškai ir materiališkai laimingą, prasmingą ir pilnavertį gyvenimą, poreikis mylėti ir būti mylimam, poreikis padaryti pasaulį geresnį, poreikis turtams. Viskas žmoniška. Bet poreikius suprantame visi kitaip. Kas vienam atrodo visiška tuštybė, kitam gal yra gyvenimo tikslas ir svajonė?
Taip, aplinką mes veikiame to nepastebėdami. Ir netgi paprastas verslininkas, kurio tikslas, tarkime labai savanaudiškas - tik turtai (tikiuosi tokių nedaug) daro teigiamą (?) įtaką aplinkai. Darbo vietos, mokami atlyginimai. Bet vėlgi, teigiamumas ir neigiamumas labai subjektyvūs dalykai.
Visuomenei naudinga veikla? Hmm... Būtų įdomu kada pafilosofuoti ar dar verta gelbėti visuomenę. (tik gal ne čia) Žodį visuomenė suprantu kaip didžiają daugumą. Mokaisi, stoji į univerą, dirbi nuo 8 iki 5, alkoholis, daug tuštybės ir t.t. Ir jei tu nepritampi prie primesto gyvenimo modelio, tave bando suvienodinti. Žodžiu gyenimas autopiloto rėžimu, banda, matrica, sapnas... palyginimų daug. Visi dirba, skuba, pluša. Lipa kopėčiomis nepažiūrėdami į kur jos nukreiptos. Verslas tik vienas iš būdų nepatekti į tą žiurkių ratą. Ateinu į šį puslapį, ne tam, kad gauti kažkokių „kaip praturtėti“ patarimų. Tiesiog nenoriu krauti turtų kitiems, nenoriu dirbti valstybei 4 ar kiek mėnesių ir t.t. Noriu užsimti savo mėgstama veikla ir iš to gyventi. Žinau ko noriu ir žinau ko nenoriu. Ir taip, man labai lengva kalbėti, kol esu jaunas ir nereikia „vergauti“.
Gyvenimo prasmė. Siekti savo svajonių, mylėti, būti mylimam... Daryti tai kas tau patinka. Bet čia neesmė. Mūsų visuomenė taip sugadina žmogų, kad jis net nebežino ko nori. Nebeturi tikslų, nieko. Tos dirbtinės baimės... kas jeigu nebaigsi mokslų, jei nerasi darbo. Ir man dar reikia jų atsikratyti. Eina į mokyklą, darbą, nes „reikia“. Autopilotas.
tęsinys
Aš įsitikinusi, kad gyvenimas yra veikla, o poreikiai tenkinami irgi per veiklą.
Verslininkų turtas - visuomenės poreikių patenkinimo rezultatas, todėl tai ir yra visuomenei naudinga veikla. Man atrodo, kad net paprastas siekimas sukurti verslą tik dėl pinigų, daugiau duoda asmenybės vystymuisi (Atsakomybę, drasą, laisvą mąstymą, kūrybingumą), negu pretenzijos į dvasiškumą, kuičiantis savo darže...
Dėkoju už išsakytą nuomonę! Man patinka bendrauti ir bendradarbiauti su jaunimu, būtent dėl minčių nešabloniškumo ir gyvenimiško aktyvumo. Beje, jauniems t.b. lengva ne tik kalbėti, bet ir DARYTI.
atsakymas2
Rašyti komentarą